Ilgą laiką maniau, kad reikia. Kad jei pati nesurasiu, neišmoksiu, neišbandysiu – tai nebus tikra. Tarsi kiekvienas žingsnis, vedantis į savarankiškumą, turi būti grįstas kančia, nesėkmėmis ir naktimis prie „Google“ ar “Youtube” paieškos langų.
Kai pradėjau kurti augalinius begliutenius desertus, mano entuziazmas liejosi per kraštus – iki tol, kol pirmieji bandymai virsdavo ne pyragu, o eiliniu kantrybės išbandymu. Trūko žaliavų, žinių, supratimo, KODĖL kažkas neveikia. Ir viskas virto nebe kūryba, o… frustracija.
Laiminga dėl viso to buvo tik kompostinė 😀
Ir tada atėjo paprasta, bet labai išlaisvinanti mintis: tu neprivalai visko daryti pati.
Tu gali mokytis iš tų, kurie jau praėjo tą kelią. Gali paprašyti pagalbos, nusipirkti receptus, mokymus. Gali sutrumpinti savo kelią – neprarasdama autentiškumo, o saugodama savo džiaugsmą ir ramybę.
Mokymasis iš kitų man atvėrė langą – ne tik į technikas, bet ir į bendrystę. Į jausmą, kad einame ne vienos, o greta. Ir kai pasidalini savo patirtimi, kai matai, kad kažkam pavyko, kad kažkieno pyragas IŠKILO – tada supranti: tai ne tik apie desertus. Tai apie gyvenimą.
Taip, gali viską išmokti pati. Bet nebūtina to daryti.
Ir tai nėra silpnumas. Tai – išmintis.
Jei jauti, kad nori kurti desertus – bet nežinai, nuo ko pradėti, ar tiesiog norisi daugiau aiškumo, mano mokymuose rasi sau vietą. Nesvarbu, ar dar tik pradedi draugauti su blenderiu, ar jau kepi tortus profesionaliai – turiu receptų ir žinių tiek pirmam žingsniui, tiek keliui į profesionalumą.
Tai erdvė toms, kurios nori ne tik gražaus deserto, bet ir prasmingo verslo, atrandančio nišas, kuriose paklausos daugiau nei pasiūlos.
Užsuk, apsižvalgyk, leisk sau augti ne viena:
👉 www.kokoko.lt
