Turbūt viena dažniausiai girdimų frazių – „Aš bandžiau kažką veganiško… bet man buvo neskanu.“
Ir aš suprantu. Tikrai suprantu.
Man irgi teko ragauti desertų, kuriuos valgant buvo viena mintis: „kažkaip reikia nuryti“.
Bet aš ne tik tikėjau – aš žinojau, kad gali būti ir kitaip.
Giliai viduje buvo jausmas, kad tie skanieji desertai – egzistuoja. Tiesiog aš dar jų neradau.
Ir tada prasidėjo mano ieškojimai.
Valandos, praleistos naršant receptus. Naktys prie kompiuterio – ieškant, bandant, lyginant.
Mokiausi pas įvairius mokytojus – vienus pataikiau, kitus ne visai, bet kiekvienas žingsnis vedė arčiau to, ką dabar turiu.
Daug eksperimentų, daug kantrybės, bet aš ėjau toliau – nes žinojau, kad veganiška gali būti ne kompromisas, o džiaugsmas.
Ir man pavyko. Aš išmokau suprasti kas kaip kodėl, o tada jau ir kurti desertus, jų receptus.
Dar vis būna momentų, kai kažkas paragauja mano augalinio beglitimio deserto ir… akys pasikeičia.
„Palauk, kaip čia?“
„Tai čia be pieno?“
„Ir be kiaušinių?“
„Ir be kvietinių?“
Ir tada ta tyla. Kramtoma. Žvilgsnis sutelktas. Toks sumišęs ir kartu laimingas.
Veganiški desertai gali būti ne tik valgomi – jie gali būti tiesiog gardūs, džiuginantys, užburiantys.
Ir čia reikia ne „pakeisti vieną produktą kitu“, o kurti iš esmės – su balansu, žinojimu, meile skoniui.
Ir jei skaitai tai kaip profesionalė – žinok: paklausa yra, bet dar labai trūksta pasiūlos.
Tai ne nišinis užkandis – tai pasirinkimas, kuris laukia savo kūrėjų.
Visus desertus galima padaryti veganiškus, beglitimius ir gardžius.
Putėsiniai, klasikiniai tortai, macarons’ai, tartaletės – viskas įmanoma.
Aš jau radau kelią. Jei nori – galiu parodyti ir Tau.
👉 www.kokoko.lt
