Kartais atrodė, kad turiu viską – stabilią veiklą, užimtą dienotvarkę, „svarbius reikalus“, kurių nepabaigsi net per tris gyvenimus. Bet vis dažniau pagauni save klausiančią: „Ar tikrai noriu taip gyventi dar dešimt metų?“
Mano kelias į savarankišką veiklą nebuvo staigus. Jis buvo lėtas, tylus, vidinis, bet labai aiškus. Kaip pirmas pavasario pumpuras – dar nepastebimas iš tolo, bet gyvybės pilnas.
Ilgai gyvenau taip, kaip „turi būti“. Turiu būti atsakinga, turiu daryti, turiu suspėti. Tačiau šalia visų „turiu“ ėmė skambėti tylus „noriu“. Iš pradžių nedrąsiai, bet vis garsiau.
Ir vieną dieną supratau – aš nebenoriu gyventi gyvenimo, kuris manes nedžiugina.
Norėjau kurti. Norėjau gaminti. Norėjau pasitikėti savo intuicija, net jei ji nenuveda tiesiai į didžiuosius rezultatus. Norėjau gyventi taip, kaip džiugina, o ne kaip „reikia“.
Taip pradėjo formuotis Kokoko. Pamažu. Kartais chaotiškai. Be aiškių kontūrų, bet su labai aiškiu jausmu – tai yra MŪSŲ. Ir kai darai tai, kas tavo, net iššūkiai tampa… savotiškai saldūs.
Dirbti sau nėra tik „daugiau laisvės“ ar „dirbi kada nori“. Kartais tai reiškia, kad dirbi daugiau. Bet dirbi savo vardu, iš savo širdies, su savo prasme.
Ir žinai, kas geriausia? Kai noriu tampa svarbiau nei privalau, atsiranda kažkas, ko ilgai trūko – gyvenimo skonis.
Jei svajoji apie savarankišką veiklą – net jei ji dar tik mintyse – žinok, kad Tavo noras jau yra pirmas žingsnis. O jei norisi desertų įkvėpimo ar palaikymo kelionėje – užsuk. Būsiu čia.
👉 www.kokoko.lt
